Sąmokslų teorijų sklaida ir melagienų paplitimas pasaulio mastu
ĮVADAS
Šiuo metu pasaulyje yra didžiulė žodžio laisvė. Žinoma, yra išimčių, tačiau niekada negalėjome taip garsiai ir plačiai kalbėti, ypač turint galvoje visą skaitmeninį pasaulį. Internete žmonės dažnai jaučiasi drąsesni, mažiau pasiekiami, gali išlaikyti anonimiškumą, kas turi įtakos žmonių elgesiui skaitmeninėje erdvėje. Užtenka kelių klavišų paspaudimų ir galime rasti pačią įvairiausią informaciją. Ir kas svarbiausia, kad galime ne tik ieškoti informacijos, tačiau ir patys ja dalintis. Tai suteikia galimybę visiems, kas moka naudotis technologijomis, daryti didelę įtaką aplinkiniams. Iš šios didelės erdvės, kyla įvairių problemų.
Pirma, informacijos atsiranda labai daug ir labai skirtingos. Ji gali būti tikra ir teisinga, tačiau taip pat ji gali būti melagiena arba propagandinė. Būtent informacijos gausa lemia tai, kad sunku atrinkti, kas yra teisinga, o kas ne. Iš šios problemos atsiranda kita problema, kad žmonėms trūksta kritinio mąstymo ir jie nesuvokia, kaip atrinkti, kuri informacija yra teisinga, o kuri ne.
Antra, su daug įvairios informacijos atsiranda ir labai kontrastingų naujienų bei sąmokslo teorijų. Žmonės tiki, kad nuo jų yra slepiama informacija, kad juos kažkas nori apgauti, kad galėtų kontroliuoti ir pan. Būtent dabar, kai užtenka kelių klavišų paspaudimų ir galima dalintis savo mintimis, ta informacija ypač greitai sklinda. Žinoma, kai žmogus tiki tuo, jis ieško bendraminčių bei socialinių tinklų algoritmai pradeda rodyti daugiau naujienų, susijusių su jų „tiesa“. Dėl laisvės dalintis, daugybės kanalų, sąmokslo teorijos sklinda ypač greitai ir gali pasiekti daug žmonių. Visame pasaulyje, siaučiant įvairiems virusams, o šiuo metu COVID-19 pandemijai, socialinėse medijose išplito įvairios sąmokslo teorijos. Žmonėms yra sunku atrinkti, kuri informacija yra teisinga, o kuri ne, o dėl nekritinio informacijos vertinimo žmonės šiomis sąmokslo teorijomis patiki. Ir šiandieniniame pasaulyje tai yra didžiulė problema, nes ši „tiesa“ plinta tiek gyvai, tiek virtualiai.
Kadangi ši tema yra labai aktuali, tad viso kursinio tikslas yra ištirti (ne)kritinį informacijos vertinimą ir sąmokslo teorijos sklaidą visuomenėje ir apibendrinti jų poveikį.
Kursinio darbo objektas yra sąmokslo teorijos bei informacijos vertinimas.
Šiame kursiniame darbe bus nagrinėjamos problemos: kodėl kuriamos sąmokslo teorijos ir kodėl plinta jos bei neteisinga informacija. Taip pat kodėl žmonėms trūksta kritinio mąstymo ir kodėl žmonės nesugeba identifikuoti klaidingos informacijos.
Kadangi problema yra labai aktuali ir svarbi visuomenei, išsikėliau UŽDAVINIUS:
Ištirti masinės komunikacijos efektus;
Išanalizuoti sąmokslo teorijas ir jų sklaidą, plitimo sąlygas;
Išanalizuoti vieną sąmokslo teoriją;
Pateikti rekomendacijas, kaip ugdyti kritinį mąstymą bei kaip nepasiduoti sąmokslo teorijoms.
Darbo struktūra: iš pradžių aptarsiu masinę komunikaciją ir jos efektus, plačiau įsigilinsiu į įrėminimo efektą ir žiniasklaidos rėmų teoriją. Toliau nagrinėsiu sąmokslo teorijas, jų sklaidą, išanalizuosiu nekritinį vertinimą ir pateiksiu rekomendacijas, kaip atpažinti melagienas ir sąmokslo teorijas.
Darbo metodai: Tyrinėsiu pagal atvejo analizę. Išnagrinėsiu antivakcinacijos judėjimą, jo pradžią, poveikį žmonėms ir grindžiamumą.
1. MASINĖ KOMUNIKACIJA IR SĄMOKSLO TEORIJOS
1.1. Masinė komunikacija ir jos efektai
Sąmokslo teorijos dažnai plinta per masinės komunikacijos priemonę – internetą, per socialines medijas, nes čia auditorija turi didelę galimybę tiek kurti pranešimus, tiek dalintis juose esančia informacija. Norėdami geriau suvokti socialinės medijos įtaką sąmokslo teorijų sklaidai, visų pirma trumpai apžvelkime masinės komunikacijos sąvoką bei jos efektus.
Masinės komunikacijos sąvoka yra be galo plati ir turi ne vieną apibrėžimą. Prieš kuriant internetą, mobiliuosius telefonus R. O’Salivan (1983) masinę komunikaciją apibrėžė kaip - informacijos ir laisvalaikio pramogų teikimo nežinomai auditorijai praktiką ir produktą, naudojant pramoniniu būdu gaminamas, valstybės reguliuojamas, aukštųjų technologijų, privačiai vartojamas prekes šiuolaikinėse spaudos, ekrano, garso ir transliuojamose laikmenose (Lorimer, 2002). Kitaip tariant, R. O’Salivan masinę komunikaciją apibrėžė kaip masinį informacijos ir pramogų produktų platinimą.
Pagal D. McQuail (1994) masinė komunikacija yra reiškinys, kai technologinėmis priemonėmis specialiosios siuntėjų grupės simbolinį turinį perduoda anoniminei, didelei ir heterogeninei auditorijai. Masinės komunikacijos apibrėžimas vis keičiasi atsirandant naujoms medijų rūšims, tokioms kaip socialiniai tinklai.
Westley ir Maclean (1957) pagerino Newcomb (1953) komunikacijos modelį, kuriame buvo išskiriamas dėmesys komunikacijos reikšmei visuomenėje, socialiniams santykiams, ir pritaikė jį būtent masinei komunikacijai (1pav.). Jie įvedė naują komponentą, atliekantį redagavimo ir komunikacinę funkcijas, sprendžia – kaip ir ką perduoti. Priešingai nei ankstesni masinės komunikacijos modeliai, kurių tikslas buvo pateikti auditorijai tam tikra naują informaciją, socialiniai tinklai vartotojams leidžia ne tik rasti informaciją, tačiau ir ja dalintis, skelbti naujienas. (Fiske, 1990)
1 pav. Westley ir Maclean komunikacijos modelis (1957)
Socialinės medijos pritraukia visų tipų auditorijas, sujungiant žmones visame pasaulyje. Naudodamiesi „Facebook“, „LinkedIn“, „Instagram“, „YouTube“ ir kitų socialinių platformų paslaugomis, žmonės turi galimybę gauti ir greitai skleisti informaciją dideliam vartotojų ratui.
Pagal šiuos apibrėžimus galima daryti prielaidą, kad socialinės medijos priklauso masinei komunikacijai, nes masinė komunikacija aprėpia didelę žmonių grupę ir jos pranešimų perdavimą. Tad socialinių medijų fenomeną ir jame vykstančius procesus galime nagrinėti per masinės komunikacijos prizmę.
Sąmokslo teorijoms nagrinėti yra labai svarbūs masinės komunikacijos efektai ir jų teorijos. Masinės komunikacijos efektą galime apibūdinti, kaip bet kokią masinės komunikacijos pasekmę, bet kokį jų poveikį, kuris gali būti numatytas, sąmoningas arba ne. Šis poveikis gali būti daromas žinioms ir požiūriui, jausmams ir nuostatoms bei elgesiui ir veiksmams. (Nevinskaitė, 2011)
Masinės komunikacijos efektai yra skirstomi pagal du pagrindinius kriterijus — pagal tikslą (planuoti, neplanuoti) ir poveikio trukmę (trumpalaikiai, ilgalaikiai). Kalbant apie neplanuotus trumpalaikius efektus, jų yra išties nemažai, pavyzdžiui, propaganda (kurios tikslas yra daryti įtaką visuomenės požiūriui arba pozicijai), taip pat įrėminimas (kai auditorija priima tam tikrų aspektų išryškinimą), naujienų išmokimas, individualus atsakas ir kt.
Neplanuotų trumpalaikių efektų yra šiek tiek mažiau, pavyzdžiui, politikos efektai, individuali reakcija (dažniausiai pasireiškianti elgesio išmokimu ir imitacija, ypač agresyvių ir socialines normas pažeidžiančių veiksmų). Taip pat šiam efektų kriterijui priskiriama ir kolektyvinė reakcija (kai daugelis žmonių vienu metu reaguoja į pranešimą).
Kaip ir anksčiau minėta, yra ir planuoti ilgalaikiai efektai, pavyzdžiui, vystymosi skleidimas, žinių sklidimas, naujienų skleidimas (naujų įvykių žinojimas ir jų platinimas, dalijimasis su visuomenės nariais) ir taip pat naujovių skleidimas (naujovių perėmimas, dažnai skatinamas reklamos ar kitokios informacijos paskleidimo).
Ir paskutinė masinės komunikacijos efektų rūšis – neplanuoti ilgalaikiai efektai, kurių yra nemažai. Reiktų paminėti socialinę kontrolę, institucijų kitimą, socializaciją (vertybių, socialinių normų ir socialinių vaidmenų išmokimas ir perdavimas). Vienas reikšmingiausių šios rūšies efektų yra kultūriniai ir visuomeniniai pokyčiai (vertybių, elgesio ir simbolinių formų pokyčiai visoje visuomenėje ar jos dalyje) (Nevinskaitė, 2011).
1.2. Žiniasklaidos rėmų teorija
Toliau šiame darbe plačiau kalbėsime apie įrėminimo efektą ir vieną pagrindinių masinės komunikacijos efektų teorijų — žiniasklaidos rėmų teoriją, kuri gali padėti paaiškinti sąmokslo teorijų plitimą. Visų pirma pradėkime nuo pačio žodžio „įrėminimas“. Šį terminą galima apibūdinti, kaip tam tikrų suvokiamų aspektų išryškinimą. Žiniasklaidos rėmų teorijos formavimo prielaida yra ta, kad į problemą galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų ir ją galima suprasti kaip turinčią reikšmės daugybei vertybių ar aplinkybių. Įrėminimas reiškia procesą, kurio metu žmonės kuria tam tikrą klausimo konceptualizaciją arba perorientuoja savo mąstymą apie problemą.
Pirmasis rėmų sąvoką pasiūlęs E. Goffman (1974) teigė, kad visuomenė informaciją interpretuoja pagal tam tikras schemas. Jos palengvina informacijos konteksto suvokimą ir parodo, į kokius aspektus turi būti atkreipiamas dėmesys. Tuo tarpu G. Tuchman (1978) naujienas apibūdina tarsi langą, kurio rėmas riboja realybės suvokimą, dėl šio proceso kai kurie per naujienas suvokiami tikrovės aspektai yra ryškesni nei kiti. Remiantis šiuo požiūriu, įrėminimą galima apibūdinti kaip reiškinį, kurio metu parenkami kai kurie tikrovės aspektai ir jiems skiriamas didesnis dėmesys ar svarba, kad problema būtų apibrėžta, diagnozuotos jos priežastys, siūlomi moraliniai sprendimai ir siūlomi tinkami sprendimai bei veiksmai (Entman, 1993).
Taip pat mokslininkas R. Rogan (2006) teigia, kad rėmai yra tam tikrų apibrėžimų interaktyvios struktūros, grindžiamos individualiu suvokimu. Tad galime pamatyti, kad informacija, tam tikras įvykis ne visada kitiems simbolizuos, turės tą pačią reikšmę, kaip ir naujienos, informacijos skleidėjui. Tai daro didelę įtaką sąmokslo teorijų sklaidai.
Rėminime svarbu ne tik pati naujiena, tačiau ir jos kūrėjas, skleidėjas. Žurnalistas, reporteris ne visada pats teisingai supranta informaciją ir kartais perteikia ją netinkamai. Tačiau jų parašytos naujienos, pranešimai daro didelę įtaką žmonių pasirinkimams, kaip tą informaciją apdoroti. Dėl to kartais sąmokslo teorijų kūrimas priklauso ir nuo pačių naujienų kūrėjų, nes nuo jų priklauso, kaip bus suprantama žinutė ir kokios kils interpretacijos.
Žiniasklaidoje formuojant rėmus yra keletas pagrindinių įrankių – informacijos atranka (atrenkama svarbi informacija), pabrėžimas (nusprendžiama, kas bus pabrėžta visuomenei, kokia būtent informacija), pašalinimas (nereikalingos informacijos) ir taip pat detalizavimas (nusprendžiama, kas bus smulkiau aprašyta visuomenei, kokia informacija turi būti pateikta detaliai). Pasitelkiant šiuos įrankius, yra kuriami įvairūs straipsniai, naujienos. Be abejo, reikėtų paminėti ir rėmų vartojimo pagrindines funkcijas: pabrėžti problemą, rasti jos priežastį, tuomet tam tikrą problemą įvertinti ir pateikti įmanomus problemos sprendimo būdus (Vreese, 2005).
Žiniasklaidoje rėmai yra dažnai pastebimas veiksnys. Žurnalistas turi atrinkti informaciją, naujienas, svarstomas problemas ir temas, tačiau dėl laiko, vietos, resursų stygiaus dalis informacijos yra ignoruojama ir nėra skelbiama visuomenei. Dėl to pačio įrėminimo kai kurios naujienos gali būti atrinktos regioninei žiniasklaidai, kitos valstybinei, o trečios netgi tarptautiniame lygmenyje. Tad dėl naujienų įrėminimo, žmonės turi galimybę lengviau rasti jiems reikalingą, aktualiausią informaciją.
Kai dėl rėmų informacija tampa labiau pastebima, ji tampa labiau ir reikšminga. Auditorija sutelkus dėmesį į rėmus, išryškinimus, pradeda mąstyti, galvoti apie tam tikrą problemą, pamačius rėmus yra sužadinamas žmonių interpretavimas, vertinimas. Vienas iš būdų sulaukti skaitytojų susidomėjimo yra skatinti konfliktus tarp skirtingų veikėjų (Jonsson & Buhr, 2010). Tad pasitelkus rėmus, žurnalistai dažnai išryškina informaciją, dėl kurios pritraukia skaitytojų, kurie kuria konfliktus ar sąmokslo teorijas žemiau esančiuose komentaruose.
Šiame darbe rėminimo teorija bus naudojama analizuojant sąmokslo teorijų sklaidą. Dėl rėmų ne visa auditorija suvokia tą patį, o dėl skirtingo supratimo ir interpretavimo yra kuriamos sąmokslo teorijos. Kadangi socialinės medijos yra terpė, kurioje žmonės gali ne tik surasti, gauti tam tikrą informaciją, bet laisvai gali kurti pranešimus bei juose esama informacija dalintis su kitais, tad sukūrus sąmokslo teoriją, ji žaibiškai gali pasiekti milijonus vartotojų.
1.3. Sąmokslo teorijos ir jų sklaida
Pradedant kalbėti apie sąmokslo teorijas visų pirma reiktų išsiaiškinti, kuo sąmokslo teorijos pasireiškia ir kas jas vienija. Pagrinde tai būtų du dalykai: visose sąmokslo teorijose pagrindinis priešas būna kažkas didesnio už mus — didelės kompanijos, vyriausybė, sektos. Antra, pats sąmokslas būtinai turi būti vykdomas slapta, atvirų sąmokslų nebūna. Taip pat sąmokslais dažniausiai siekiama kažkam pakenkti, nebūna jų teigiamų. Tačiau taip pat svarbus ir antras žodis, einantis po sąmokslo, tai „teorijos“. Jis taip pat labai svarbus todėl, nes labai daug šitų „teigiamų sąmokslų“ vis dėl to yra tiktais teorijos su labai mažai patikimų įrodymų, kuriais būtų galima šiuos sąmokslus pagrįsti (Coady, D. (2006). Conspiracy Theories - The Philosophical Debate). Taigi, sąmokslo teorijose visą laiką veikia kažkokia didelė jėga, nusiteikusi prieš kasdieninį žmogų, siekianti jam pakenkti.
Sąmokslo teorijų prikurtų yra įvairių: ateiviai pastatė piramides, Amerikoje buvo surežisuotas pirmasis nusileidimas mėnulyje, Arizonos valstijoje esančioje filmavimo studijoje, 51-oji teritorija yra vieta, kurioje Amerikos vyriausybė veisia ateivius, „Big Pharma“, plokščiosios žemės teorija ir daugybė kitų. Sąmokslo teorijų yra net tokių susijusių su mūsų kasdieniniais gyvenimais: įvairių vaistų, kuriuos rekomenduoja gydytojai (pripildyti mirtinų toksinų, vakcinos skatina autizmą), yra sąmokslo teorijų, kad net vandenį pripildo įvairiais fluoridais, kurie paveikia mūsų psichiką. Visi rinkimai suklastoti, politika yra surežisuota, bent taip sako tikintys sąmokslo teorijomis.
Čia buvo keletas iš tūkstančio teorijų, bet kas jomis tikrai tiki ir bando jas įrodyti? Pagal visus stereotipus visi žmonės, kurie tiki sąmokslo teorijomis, yra vidutinio amžiaus vyrai, kurie gyvena rūsiuose. Tačiau šie stereotipai nėra labai tikslūs. Net atvirkščiai — moterys lygiai tiek pat yra linkusios patikėti sąmokslo teorijomis. Taip pat sąmokslo teoretikų neskiria nei išsilavinimas, nei jų pajamos. Teoretikų gretose šiek tiek daugiau žmonių nebaigusių gimnazijos, tačiau sąmokslo teorijų paveikti gali būti ir profesoriai, prezidentai ar net Nobelio premijos laureatai. Amžius irgi neišimtis — senesnio amžiaus žmonės tiek pat linkę tikėti sąmokslo teorijomis kaip ir tūkstantmečio karta („Millennials”).
Apžiūrėjus, kas tiki sąmokslo teorijomis, galime teigti, kad sąmokslo teorijos nėra jau toks retas reiškinys šiomis dienomis. Atsižvelgiant į apklausas, kurios buvo vykdytos per paskutinius dešimt metų, galime pastebėti, kad net beveik pusė Amerikiečių tiki, kad vyriausybė slepia tiesą apie rugsėjo vienuoliktosios įvykius. Kas ketvirtas iš dešimties tiki, kad klimato atšilimas yra mokslininkų sugalvotas melas. Apie trečdalį apklaustųjų mano, kad vyriausybė slepia tiesą apie ateivių egzistavimą. Sąmokslo teoretikų yra ne tik amerikiečių tarpe. Žmonės gyvenantys Anglijoje bei Europoje yra lygiai tiek pat įtarūs ir patiklūs. Sąmokslo teorijos yra globalus fenomenas, jos sklinda ne tik Amerikoje. Apie pusę viduriniuose rytuose gyvenančių žmonių abejoja, kad 9/11 atakos susijusios su Arabų užgrobikais. Daugumoje pasaulio šalių yra kreivai žiūrima į vakcinas ir kitus vakariečių medicinos metodus. Keturi iš dešimt rusų mano, kad Amerika suklastojo nusileidimą mėnulyje. Brazilijoje sklinda populiari teorija, kad Amerikos kariuomenė planuoja užimti Amazonės miškus dėl juose esančių daugybės natūralių resursų. Šie skaičiai parodo, kad sąmokslo teoretikų yra daugiau nei mums atrodo. Taigi, kaipgi ir kodėl pradėjo sklisti sąmokslo teorijos? Šiais laikais sąmokslo teorijų plitimui vyrauja palankiausia terpė dėl interneto — žmonės gali dalintis informacija kone iškarto. Deja, ne visą laiką ta informacija būna teisinga ir internetu pradeda plisti įvairios melagienos tuo pačiu ir sąmokslo teorijos.
Kada buvo pradėtos kurti sąmokslo teorijos? Tai nustatyti yra labai sunku, tačiau yra manoma, kad daugumą jų paskatina žmonijai svarbūs įvykiai: nusileidimas mėnulyje, įvairios katastrofos, vakcinos išradimas, nauji, dar nepripažinti medicinos būdai, karai, epidemijos COVID-19 tikrumas/netikrumas. Visgi, J. Uscinski ir J. Parent (2014) bandė atrasti sąmokslo teorijų plitimo pradžią. Lengvo būdo ištirti sąmokslo teorijų vyravimą ilgą laiko nebuvo. Mūsų skaitmenizuotais laikais daug lengviau tiesiog pažiūrėti, koks hashtag‘as populiarus arba kiek like‘ų surenka Facebook‘o puslapis, tačiau daug sunkiau sužinoti, kaip dažnai žmonės kalbėdavo apie sąmokslo teorijas prieš dešimtmečius. J. Uscinski su J. Parent vis dėl to rado būdą: laiškai laikraščio redaktoriui (Brotherton, R. (2015) Suspicious Minds: Why We Believe Conspiracy Theories). Ir taip Uscinski su Parent pradėjo analizuoti praeito šimtmečio laiškus redaktoriui, kurie buvo išspausdinti laikraštyje „New York Times“. Jie išrinko po 1000 laiškų kiekvienais metais nuo 1890 iki 2010, taip gavosi daugiau nei šimtas tūkstančių laiškų. Tada komanda gerai treniruotų tyrimo padėjėjų pražiūrėjo visus laiškus kur buvo bent kas nors paminėta apie sąmokslo teorijas, nesvarbu, ar palaikė teoriją, ar jai prieštaravo. Jei jau kažkas buvo paminėta reiškias, kad rašytojas galvojo, jog šią tema verta diskutuoti ir redaktorius pripažino, jog ši tema yra pakankamai rimta, kad būtų palikta laikraštyje. Iš beveik šimto tūkstančių laiškų, 875 — iuose buvo paminėtos sąmokslo teorijos. Mažiau negu vienas procentas iš visų tirtų laiškų, bet kaip paminėjo tyrimo lyderiai, kad laiškai redaktoriui gali būti susiję su bet kokia įsivaizduojama tema. Tad net 1% procentas yra labai daug. Taigi, ar diskusijos apie galimus sąmokslus buvo paskatintos katastrofų ir kitų svarbių įvykių: John Fitzgerald Kennedy nužudymo, Antrojo pasaulinio karo? Atvirkščiai populiariai nuomonei — ne, nepaskatino. O interneto atsiradimas? Pasirodo, kad irgi ne, tiesiog pasikeitė būdas kaip sąmokslo teorijos plinta, tačiau jų plitimas nėra didesnis nei anksčiau. Sąmokslo teorijos yra kaip statinis garsas, visais laikais tiek pat buvo kalbama apie jas ir jų plitimo neveikia politiniai, ekonominiai įvykiai.
1.4. Nekritinis mąstymas ir žmonių patiklumas
Anot N. Navickaitės (2008), Kritinis mąstymas — tai sudėtinga smegenų veikla, kuri padeda individui daryti deramus sprendimus. Kritinį mąstymą galima apibūdinti, kaip savarankišką, nepriklausomą mąstymą, kai informacija yra ne galutinis, o yra pradinis mąstymo taškas. Kritinio mąstymo pradžia — klausimai ir problemos, kurias reikia išspręsti; tam reikia tvirtų, pagrįstų argumentų. Anot, M. Lipman (1994), kritinis mąstymas yra reaguojančio į kontekstą, save taisančio bei atsakingo bei žmogaus mąstymas.
Specialistai pasakytų, kad reikia pradėti nuo kritinio mąstymo — gebėjimo analizuoti bei atsirinkti patikimą informaciją. Nors apie kritinio mąstymo ugdymą diskusijos vyksta jau ilgą laiką, kritinio mąstymo svarba ypač išaugo populiarėjant socialinėms medijoms. H. Rheingold (2009) kritinį mąstymą apibūdina vienu iš svarbiausių XXI amžiaus gebėjimų, kadangi tokio mąstymo pagalba galime pastebėti ir išskirti informacinį šlamštą, vis daugiau vietos užimantį bendrajame informacijos sraute. H. Rheingold kalbėjo apie tai, jog jeigu didžiajai žmonių daliai nepavyks atpažinti internetinio šlamšto bei kritiškai vertinti gaunamos informacijos, interneto, kaip nepriklausomo patikimos informacijos šaltinio, era labai greitai baigsis.
Na, o nekritinis mąstymas — tai mąstymo stoka. Kai žmogus nemąsto kritiškai, visi jo sprendimai priimami kaip teisingi ir neginčijami. To pasekoje nesiformuoja kritiškas mąstymas, kai žmogus pasirenka ir apsvarsto, kas jam yra naudinga, pasveria visus „už“ ir „prieš“. Tačiau kodėl kai kurie žmonės sugeba mąstyti kritiškai, o kiti — ne: tiki įvairiausiomis sąmokslo teorijomis, kurios yra paneigtos mokslininkų?
Atsakymas nėra toks sudėtingas, kaip gali pasirodyti. Visų pirma, pasitikėti yra žmogiška. Viskas prasideda nuo smegenų. Didelių mūsų smegenų dėka žmonės gimsta neišnešioti ir labai priklausomi nuo tėvų /globėjų. Dėl šio poreikio mes įžengiame į pasaulį iš prigimties linkę užmegzti socialinius ryšius. Įrodymai yra įspūdingi: per vieną valandą nuo gimimo kūdikis pakels galvą, kad pažvelgtų į ją žiūrinčio žmogaus akis ir veidą. Dar per kelias valandas kūdikis nukreips galvą motinos balso kryptimi. Kad ir kaip neįtikėtina, atrodo, tik kelias valandas kūdikis iš tikrųjų gali imituoti prižiūrėtojo išraiškas. Kūdikio motina savo ruožtu per kelias sekundes reaguoja ir imituoja vaiko išraišką ir emocijas.
Kadangi pasitikėti žmogiška, klysti — taip pat. Iš tiesų, daugybė tyrimų tai patvirtina. Mūsų išskirtinai pritaikytos, užuominų valdomos smegenys gali padėti mums užmegzti pasitikėjimo ryšius, tačiau jie taip pat daro mus pažeidžiamus išnaudojimui. Taip pat žmonės linkę manyti, kad jų pačių sprendimas yra teisingesnis ir geresnis nei vidutinio žmogaus, įskaitant ir sprendimą, kuo pasitikėti. Taigi, jei žmonės taip linkę pasitikėti, galbūt visai normalu, jog jie patiki ir sąmokslo teorijomis.
1.5. Sąmokslo teorijų bei melagienų atpažinimas
Nuo melagienų ir sąmokslo teorijų nėra apsaugotas nei vienas žmogus, jos sklando aplink mus visus. Labai svarbu, kad mokėtume atrinkti, kas vis dėlto yra teisinga ir pagrįsta, o kas ne. Kritinis mąstymas padeda atpažinti propagandą, šališką informaciją ir tinkamai įvertinti padėtį. Ugdant kritinį mąstymą labai svarbus aplinkos suvokimas, todėl reikia atidžiai stebėti bei išsiugdyti įprotį abejoti, patikrinti informaciją. Pradžioje svarbu suvokti paprastus dalykus, pavyzdžiui, apie reklamą, jos tikslą bei poveikį. Kad žmogus, besiugdantis kritinį mąstymą, suvoktų, jog nors ir informacija atrodo tinkama, ji dažnai gali būti nukreipta tam tikra kryptimi ir turėti tikslą. Visa tai apima sąvoką medijų informacinis raštingumas (MIR) (angl. media information literacy).
Taigi, kas yra nesenstantis ir unikalus medijų raštingumas? Tai disciplina, suteikianti aiškų pagrindą kritiškai tirti ir kurti žiniasklaidą. Disciplinos pagrindai pirmiausia buvo sukurti L. Masterman (1989) ir B. Duncan, kuriuos daugelis pedagogų pripažino medijų raštingumo pradininkais. Šie pagrindai apima pagrindinius medijų raštingumo principus, kuriuos 1989 m. įvedė L. Masterman.
Nuo pat sąvokos atsiradimo medijų raštingumas išliko kaip vietinis judėjimas, kuris lėtai, bet užtikrintai paplito visame pasaulyje. Kai šis dalykas buvo pristatomas mokyklose, jis buvo laikytas pašalinis, esantis „paraštėse“, tačiau pasaulinių organizacijų dėka, tokių kaip UNESCO, medijų raštingumas ir toliau įgyja pripažinimą visame pasaulyje (Jolls T. and Wilson C. 2014). Ypač šiuo metu, kai gyvename skaitmenizacijos pasaulyje.
UNESCO į savo strategiją įtraukė naują MIL koncepciją, taip sujungdama kelias tarpusavyje susijusios sąvokos, tokios kaip informacinis raštingumas, medijų raštingumas, skaitmeninis raštingumas ir kitus susijusius aspektus į vieną skėčio koncepciją (1 pav.). Organizacija mano, kad informacinis raštingumas ir medijų raštingumas kartu su informacinėmis komunikacinėmis technologijomis (ang. Information and Communication Technologies) ir skaitmeniniu raštingumu, papildo vienas kitą ir turi būti vienijami pagal sudėtinę koncepciją. Tuo pačiu metu UNESCO pripažįsta, kad šie raštingumo tipai yra nepriklausomi, turintys savo vientisumą ir tapatumą.
2pav.
Grįžtant prie sąvokos, medijų ir informacinis raštingumo sąvoka apibrėžia identifikavimą, informacijos gavimą, vertinimą, atrinkimą ir etišką jos panaudojimą iš įvairių informacijos šaltinių, pavyzdžiui, žiniasklaidos, socialinės medijos ir pan. (IFLA, 2011) Todėl labai svarbu mokėti atrinkti ir patikrinti informaciją.
Visų pirma, tikrinant svarbu pažiūrėti, kur informacija yra skelbiama: ar universiteto periodiniame leidinyje, moksliniame žurnale ar kitame, su moksliniais tyrimais susijusios įstaigos, leidinyje? Yra nedidelė tikimybė, recenzuojamuose leidiniuose rašoma straipsniai bus melagingi ir nepatikimi. Tokie straipsniai dažnai būna recenzuojami kitų mokslininkų, kurie atidžiai peržiūri, įvertina tyrimą, metodologiją, šaltinius ir patvirtina, kad straipsnis atitinka visus reikalavimus. O pačius straipsnius rašo savo srities žinovai, kad kitu požiūriu pažiūrėtų į tam tikrą temą, atrastų naujų įžvalgų, supažindintų su naujais tyrimais, medžiaga.
Internete ieškoti informacijos reikia labai atidžiai. Duomenų bazėse dažnai būna talpinami atskiri tyrimai ar suskaitmeninti moksliniai žurnalai, kurie, kaip ir minėjome, dažnai būna patikrinti savo srities profesionalų ir įvertinti. Tačiau kitur rastus straipsnius reikia atidžiai patikrinti, nes dažnai puslapiuose tekstus gali (faktiškai) bet kas. Pavyzdžiui, internetinė svetainė „Vikipedija“. Informaciją joje gali koreguoti kiekvienas žmogus, tad joje lengva rasti netikslią arba melagingą naujieną. Žinoma, šioje svetainėje galima rasti ir tikslią informaciją, tačiau šiuo atveju reikia žiūrėti į šaltinius ir patikrinti, ar ta informacija yra paskelbta kituose patikimuose moksliniuose straipsniuose (visgi reikės tikrinti, ar ir šaltiniuose medžiaga yra patikima). Tęsiant toliau, svetainėje svarbu atkreipkite dėmesį į puslapio dizainą ir naujumą. Tikėtina, kad puslapyje, kuriame informacija yra retai atnaujinama ar keliama, informacija gali būti melaginga. Taip pat puslapio dizainas išduoda, ar į svetainę yra investuojama. Tai paprasti žingsniai, tačiau parodo puslapio autoriaus tikslą: ar puslapis yra tik tam, kad būtų keliama „patogi“ informacija reikiamiems žmonėms. Žinoma, svarbu įvertinti, koks yra puslapio, kuriame paskelbta naujiena, tikslas. Tikėtina, kad informacija bus patikima, jei ji paskelbta valstybinės įstaigos puslapyje. Tačiau bet kokiu atveju, visada reikia patikrinti, kokia organizacija, institucija ar kas slypi už puslapio bei tą medžiagą leidžia.
Kalbant apie straipsnius, svarbu atkreipti dėmesį, kas yra straipsnio autorius. Pasidomėkite, kokia reputacija yra autoriaus: visada patikrinkite, kokioje aplinkoje, kontekste apie jį kalba. Visada yra mokslininkų, kurie spekuliuoja tyrimų medžiaga, kelia teorijas, neturinčias pagrindo. Svarbu kritiškai vertinti ir kelti klausimus: Kokius straipsnius keldavo autorius anksčiau ir kaip jie būdo priimti? Kokią instituciją atstovauja ir kaip ji yra vertinama? Apie ką kalbama straipsnyje, kokia tyrimų sritis autoriaus ir ar apie ką kalbama? Šie klausimai padės nuspręsti, kiek patikimas yra autorius. Taip pat apie straipsnio patikimumą galima spręsti iš to, kiek kartų straipsnis buvo cituotas ir atkreipė kitų žmonių dėmesį. Lietuvoje yra internetinė svetainė (Lituanistika), kurioje galima patikrinti Lietuvos mokslininkų darbų citavimo kiekį.
Dar vienas punktas, į ką svarbu atkreipti dėmesį, kokiais šaltiniais yra remiamasi. Svarbu tinkamai įvertinti jų pagrįstumą, patikimumą. Pasidomėkite, kaip atsirado tekstus, kokiu laikotarpiu. Pažiūrėkite, ar autorius nėra šališkas, akivaizdžiai nereklamuoja kokios nors politinės jėgos. Jeigu straipsnio autorius aiškiai nėra šališkas, gina kokią nors organizaciją bei kritikuoja jos oponentus, neverta tikėti tokiu šaltinius. Tuo moksliniai straipsniai ir išsiskiria, kad jų išvadose turi matytis objektyvumas. Taip pat pažiūrėkite, ar straipsnis nėra finansuojamas tam tikrų organizacijų ar asmenų. Pavyzdžiui, British Medical Journal 2013 m. uždraudė visus su tabako poveikio tyrimais susijusius straipsnius, finansuotus tabaku prekiaujančių kompanijų. Sprendimas buvo aiškinamas tuo, jog tokiu atveju tyrimo rezultatai verčia abejoti jo patikimumu.
Išskiriant dar vieną skiltį, svarbu suvokti skirtumus tarp mokslinės ir nemokslinės literatūros. Mokslinių leidinių pagrindinis tikslas yra informuoti. Juose nagrinėjamos naujos mintys ir idėjos, abejojama senosiomis bei siūlomi nauji pasiūlymai, šaltiniai. Yra knygų, parašytų mokslinėmis temomis, tačiau skirtų sudominti plačiąją visuomenę, o ne skirtų akademinei bendruomenei informuoti. Dažniausiai privačios leidyklos leidžia plačiajai visuomenei skirtus kūrinius, o mokslinę — universiteto arba susijusios su mokslu institucijos. Paprasčiausias būdas atskirti mokslinę literatūrą nuo nemokslinės – nuorodos. Moksliniam tekstui būdinga kiekvieną teiginį pagrįsti nurodant šaltinį, o tyrimą vainikuoja platus šaltinių ir literatūros sąrašas. Nemokslinėje literatūroje nuorodų nerasite. Antras dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį — literatūros naujumas. Svarbu nenaudoti pasenusios literatūros. Žinoma, yra tokių dar prieš kelis dešimtmečius išleistų veikalų, kuriuose išdėstytos idėjos nėra pasenusios, o ir modernieji autoriai nesugeba to leidinio pranokti. Tačiau tokių tyrimų nėra daug, o savo srities specialistai visus juos žino. Pasidomėkite, ar jūsų tekstui aktualia tema nėra naujesnės literatūros. Taigi, cituodami nors ir prieš 10 metų išleistą knygą atkreipkite dėmesį, ar joje pateikiama informacija nėra pasenusi, o teorijos — paneigtos. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kiek kartų knyga buvo perleista. Jei reguliariai išeina naujas, pataisytas leidimas, vadinasi, knyga vis dar aktuali.
Kai aplink mus tiek daug informacijos, svarbu nepamiršti jos patikrinti. Visada, ar tai perskaitytas straipsnis internete, ar žmogaus pasakojimas, reikia kritiškai vertinti. Tik taip galėsime sukurti aplinką, kuri yra saugi ir kurioje nėra melagingos informacijos.
2. NEKRITINIO INFORMACIJOS VERTINIMO EMPIRINIS TYRIMAS
Nekritinio informacijos vertinimo ryšiai su vakcinų situacija: mes tirsime antivakcinaciją, vartotojų reakciją į antivakcinacijos komunikaciją.
2.1. Antivakcinacijos istorija
Vakcinų išradimas yra skaitomas kaip vienas didžiausių XX amžiaus pasiekimų. Tačiau žmonių, nusiteikusių prieš vakcinas, jau buvo nuo to laiko, kai jos buvo išrastos.
Masinė Raupų vakcinacija pradėjo populiarėti devynioliktojo amžiaus pradžioje, kai E. Jenner (1796) pradėjo eksperimentuoti su karvių raupais. Savo eksperimentais jis įrodė, kad gali apsaugoti vaiką nuo raupų, jei užkrės jį su limfa paimta iš karvių raupų pūslelės. Tačiau Jenner eksperimentai tam laikotarpiui buvo per daug inovatyvūs ir neįprasti, dėl to jis sulaukė staigios ir aršios visuomenės kritikos. Šios kritikos pagrindimai buvo įvairūs ir apėmė nuo sanitarinių, religinių, mokslinių bei politinių prieštaravimų. Kai kuriems tėvams vakcinacija nuo raupų buvo protu nesuvokiama, jiems tai kėlė baimę ir ryžtą priešintis. Kai kurie vakcinacijos oponentai, įskaitant ir vietinius religinius lyderius, manė, kad vakcina buvo „nekrikščioniška“, nes buvo sukurta iš gyvūno limfos. Kitiems žmonėms, nusiteikusiems prieš vakcinaciją, raupų vakcina tebuvo dar vienas forumas išreikšti savo nepasitikėjimą medicina ir teorijomis kaip ligos plinta. Abejodami vakcinos veiksmingumu, kai kurie skeptikai teigė, kad raupai atsirado dėl atmosferoje skylančios materijos. Galiausiai, daugelis žmonių prieštaravo skiepijimui, nes manė, kad skiepai pažeidžia jų asmenines laisves. Vis didėjo įtampa, kuri dar labiau sustiprėjo vyriausybei pradedant rengti privalomą skiepų politiką.
1853 metų skiepijimo įstatymas priėmė privalomą skiepijimą kūdikiams iki trijų mėnesių, o 1867 metų įstatymas šį amžiaus reikalavimą pratęsė iki keturiolikos metų, pridėdamas baudas už atsisakymą skiepytis. Šie įstatymai buvo iš karto sutikti su aršiu pasipriešinimu, piliečiai reikalavo teisės kontroliuoti savo ir savo vaikų kūnus. Atsižvelgiant į šiuos įstatymus buvo suformuoti du judėjimai: Anti-vakcinacijos lyga ir Anti-privalomos vakcinacijos lyga – taip pat atsirado daugybė žurnalų, kurie skleidė dezinformaciją apie vakcinacijos procesą.
Lesterio miestas buvo pagrindinis kovos su vakcinomis židinys ir daugelio antivakcininių mitingų vieta. Ištrauka iš vietinio laikraščio, kur buvo apibūdintas vienas iš vykusių mitingų: „Žmonių būrys nešė reklaminį plakatą nuteiktą prieš vakcinas ir lydėjo vieną jauną motiną ir du vyrus, kurie pasiryžo kalėti kalėjime, bet ne skiepyti savo vaikus.“ 1885 metų Lesteryje vyko viena iš garsiausių antivakcinių demonstracijų. Ten 80 000 — 100 000 antivakserių surengė procesiją, kurioje žygiavo su įvairiais plakatais, vaiko karstu ir Jenner biustu. Tokios demonstracijos ir bendras priešinimasis vakcinomis paskatino sukurti komisiją, skirtą skiepijimui tirti.
Tokia yra vakcinos išradimo istorija. Tačiau ar kas nors nuo to laiko pasikeitė? Tiomersalis, gyvsidabrio turintis junginys, naudojamas kaip vakcinų konservantas, dažnai minimas kaip pagrindinė vakcinų problema, nes teigiama, kad sukelia autizmą. Nors ir nėra svarių moksliškai įrodytų įrodymų, kad mažos tiomersalio dozės yra kenksmingos, 1999 metais, populiariausios Jungtinių Valstijų medicinos organizacijos ir vakcinų gamintojai nusprendė, kad tiomersalį vistiek pašalins iš vakcinų sudėties. Tačiau WHO (World Health Organization) pranešime paskelbė, kad „vakcinos, turinčios savo sudėtyje tiomersalio, ir autizmas yra visiškai nesusiejami”. Net ir turėdami šią išvadą, kai kurie tyrėjai toliau tiria galimus tiomersalio ir autizmo ryšius. Šiandien tiomersalis nebėra naudojamas daugumoje vaikų vakcinų, nors kai kuriose gripo vakcinos formose, esančiose daugiadoziuose buteliukuose, galima rasti šio konservanto pėdsakų.
Nepaisant mokslinių įrodymų žmonės nusprendė pradėti “Green our Vaccines” kampaniją, kuri siekia pašalinti visus „toksinus” iš vakcinų, iš baimės, kad jie sukelia autizmą. Prie šios kampanijos prisijungė net ne viena įžymybė, tai dar kartą parodo, kad niekas nėra atsparus sąmokslo teorijų plėtrai.
Nors laikai pasikeitė, žmonių mąstymas (filosofinis, politinis, religinis) ir emocijos vakcinų tematika dar vis išliko nuo to laiko, kai E. Jenner įvedė vakcinaciją.
2.2 Antivakcinacijos grindžiamumas
B. L. Hoffman (2012) tyrime su skiepais susijusi populiariausia tema buvo „mokomoji medžiaga“. Kokybinė analizė parodė, jog šiuose įrašuose buvo pateikiami tekstai su užuomina, kad tėvai mano esą labiau informuoti už gydytojus tokiomis temomis, kaip skiepai, jų veikimo mechanizmas ir galimos skiepų komplikacijos. Antra populiariausia tema — „žiniasklaida, cenzūra“ ir „slėpimas“. „Antivakseriai“ tiki, kad valstybė ir farmacijos bendrovės, ir (arba) gydytojai sąmoningai ir tikslingai slepia neigiamą skiepų poveikį. Tai, kad labai daug asmenų skelbia šį turinį, rodo, jog daugelis asmenų šiuo metu reiškiančiųjų neigiamą nuomonę skiepų atžvilgiu socialiniame tinkle „Facebook”, labai nepasitiki medikais. Toks nepasitikėjimas gydytojais paaiškina, kodėl mokslinė informacija apie skiepus, tėvams, kurie savo atžalų skiepyti neskuba, gali sukelti dar labiau neigiamą reakciją ir padidinti norą jų neskiepyti. Tyrime buvo pabrėžta, jog vakcinos atsisakantys asmenys nepasitiki mokslo bendruomene ir yra susirūpinimę dėl savo asmeninės laisvės. Kiti tyrimo dalyviai daugiau dėmesio skyrė cheminėms medžiagoms skiepuose ir homeopatiniams preparatams, kaip skiepijimo alternatyvai. Dar kita dalis žmonių išreiškė didelį susirūpinimą dėl skiepų amoralumo ir daugiausia dėmesio skyrė suvokiamai rizikai. „Antivakseriai“ teigia, jog valstybė ir valstybės subjektai slepia įvairius dalykus, kurie„Antivakserių“ įsitikinimu faktai, pavyzdžiui, poliomielito virusas neegzistuoja. Kovojant su viena tema arba argumentu, įveikti visų įsitikinimų, priešiškų skiepams, greičiausiai nepavyks.
Bandydami pagrįsti teigini, jog skiepai sukelia vėžį, didelė grupė individų įžvelgia paraleles tarp skiepų ir mirtingumo nuo vėžio rodiklių. Vis dėlto moksliniai duomenys rodo, kad dėl imunizacijos nuo skiepais išvengiamų užkrečiamųjų ligų gyvenimo trukmė pailgėja 29 metais, pagrindinė mirties priežastis pasikeitė — ja tapo lėtinės ligos, pvz., vėžys, o ne infekcinės ligos. Jei sveikatos priežiūros specialistų informacija dėl skiepų būtų atnaujinta, kad joje atsispindėtų „antivakserių“ mokslą neigiantys argumentai, būtų įmanoma sumažinti šia sąmokslo teorija tikinčių žmonių skaičių.
Dar „antivakseriai“ tvirtai laikosi savo nuomonės, nes baiminasi komplikacijų po vakcinacijos, pavyzdžiui, vakcina nuo gripo turi galimus šalutinius poveikius, kaip ūminė uždegiminė demielinizuojanti polineuropatija, karščiavimo priepuoliai, ūminis išplitęs encefalomielitas (smegenų pažeidimas), kiaušidžių uždegimas, neuropraksija, koma bei mirtis, tačiau šie galimi šalutiniai poveikiai pasireiškia labai retai (pasireiškia 1-2 žmonėms iš 1000 000). „Antivakseriai“ taip pat grindžia savo įsitikinimus dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, nepasitiki farmacijos įmonėmis, mano, jog vakcinų sudėtis yra toksiška ir jog vakcinos nėra veiksmingos.
2.3 Antivakcinacijos paplitimas
Skiepai yra pats efektyviausias būdas užkirsti kelią infekcinėms ligoms ir yra atsakingi už visišką raupų išnaikinimą ir didelį tymų, poliomielito ir stabligės atvejų sumažėjimą daugelyje pasaulio šalių. Nepaisant didžiulių įrodymų apie skiepijimų veiksmingumą ir saugumą, vis daugiau žmonių JAV ir Europoje nenori gauti rekomenduojamų skiepų arba jų visiškai atsisako. 2019 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) vakcinų dvejojimą įvardijo kaip vieną iš dešimties didžiausių grėsmių pasaulio sveikatai. Dvejojimas dėl vakcinų sukėlė ligų, tokių kaip tymai, atgimimą šalyse, kurios buvo arti jų pašalinimo. Prie šių rezultatų tikrai prisidėjo įvairios sąmokslo teorijos bei melagienos.
Londone įsikūrusi mokslinių tyrimų labdaros organizacija „The Wellcome Trust“ 2019 m. paskelbė „Wellcome Global Monitor“ tyrimą apie požiūrį į mokslą ir pagrindinius sveikatos iššūkius („How does the world feel about science and health?“ (Wellcome Global Monitor 2018). Tai yra didžiausias tokio tipo tyrimas pasaulyje, nes apklausoje dalyvavo daugiau kaip 140 000 žmonių iš daugiau nei 140 šalių. Apklausa atlikta 2018 m.
Vienas iš svarbių tyrimo punktų buvo tikėjimas mokslu, kas yra glaudžiai susiję su vakcinacija. Tyrimas atskleidė, kad 73 proc. žmonių visame pasaulyje pasitiki gydytoju ar slaugytoja labiau nei bet kuriuo kitu sveikatos patarimų šaltiniu, tokiu kaip šeima, draugais, religiniais lyderiais ar garsiais žmonėmis. Taip pat įdomu, kad visame pasaulyje žmonės, gaunantys mažiausias pajamas, mažiau pasitiki ligoninėmis ir sveikatos priežiūros sistemomis.
Svarbus punktas yra žinios apie mokslą, lyginant pagal lytį ir amžių. Vyrai dažniau pretenduoja į didesnes mokslo žinias nei moterys ir šis lyčių atotrūkis egzistuoja net tada, kai vyrai ir moterys nurodo vienodus mokslo pasiekimus. Šis lyčių skirtumas yra didžiausias Šiaurės Europoje, kurioje yra 17 proc. skirtumas, o mažiausia — Viduriniuose Rytuose, kuriuose yra 3 proc. skirtumas. Galime daryti išvadą, kad vyrai ir moterys skirtingai save vertina bei kad lyčių lygybės klausimas turi daug įtakos įvairiose žmonių gyvenimo srityse. Lyginant pagal amžių, jaunimas sako, kad žino daugiau apie mokslą nei vyresni žmonės. Visame pasaulyje daugiau nei pusė 15–29 metų žmonių (53 proc.) sako žinantys „šiek tiek“ arba „daug“ apie mokslą, palyginus su 40 proc. 30–49 m. ir 34 proc. 50 m ir vyresniais asmenimis. Tam gali turėti įtakos aplinka, kurioje užaugo skirtingų kartų atstovai.
„Wellcome Global Monitor“ tyrimas taip pat atskleidė abejones dėl vakcinų saugumo (2 pav.), veiksmingumo ir svarbos kai kuriose pasaulio vietose, įskaitant tokias vietas kaip JAV, kur šiuo metu yra didžiausias tymų protrūkis nuo 1992 m. Visame pasaulyje beveik aštuoni iš dešimties žmonių (79 proc.), girdėjusių apie vakcinas, sako „tvirtai“ arba „šiek tiek“ sutinkantys, kad vakcinos yra saugios. Iš pažiūros ši procentinė dalis gali atrodyti gera žinia. Tačiau, jei būtų skiepijami visi, kurie mano, kad vakcinos yra saugios, šis skaičius nepasiektų procentinės gyventojų dalies, kurią reikia skiepyti, kad būtų pasiektas „bandos imunitetas“, kad būtų išvengta tokių ligų, kaip tymai ir poliomielitas, plitimo.
Daugelyje šalių vakcinų saugumo klausimu susirūpinimas yra labai mažas: pavyzdžiui, Bangladeše mažiau nei 1 proc. nesutinka, kad vakcinos yra saugios, o kaimyninėje Indijoje nesutinka tik 2 proc. Tačiau yra šalių, kur susirūpinimas yra didesnis: amerikiečiai yra skeptiškesni nei pasaulio vidurkis - 72 proc. tvirtai ar šiek tiek sutinka, kad vakcinos yra saugios. 28 proc. amerikiečių nesutinka, kad vakcinos yra saugios - iš jų 17 proc. sako „nei sutinku, nei prieštarauju“, „nežinau“ ar „atsisakau atsakyti“, o 11 proc. tvirtai ar iš dalies nesutinka vakcinų saugumu. Mažiausias skaičius žmonių, manančių, kad vakcinos yra saugios, yra Ukrainoje. Šalyje, kurioje yra tymų protrūkis, tik 29 proc. ukrainiečių sutinka, kad vakcinos yra saugios. Prancūzai skeptiškiausiai žiūrėjo: 1 iš 3 nesutiko, kad vakcinos yra saugios. Daugelis kaimyninių Šveicarijos ir Belgijos narių taip pat buvo labai skeptiški: daugiau nei 20 proc. nesutiko. Kitos šalys, kuriose nepasitikima vakcinų saugumu, buvo Gabonas (26 proc.); Togas (25 proc.); Rusija (24 proc.); Austrija (21 proc.) ir Islandija (21proc.).
3 pav. Our World in Data. Žmonių pasiskirstymas pasaulyje pagal tai, ar jie sutinka su teiginiu, kad vakcinos yra nesaugios. 2018 m.
Kitas svarbus klausimas, kurį palietė „Wellcome Trust“ apklausa, buvo apie vakcinų efektyvumą (3 pav.). Tik 5 proc. respondentų visame pasaulyje nesutinka, kad vakcinos yra veiksmingos, tačiau kai kuriose šalyse skepticizmas yra daug didesnis. Kaip ir kitų apklaustų klausimų atveju, tai labai skiriasi skirtingose šalyse. Šalių gyventojų skepticizmas matomas diagramoje. Kai kuriose šalyse labai mažai apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad vakcinos nėra efektyvios: mažiau nei 1% Bangladeše ir Egipte; 2 proc. Indijoje ir Etiopijoje; ir 3 proc. Kinijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Liberija skeptiškiausia — 28 proc. nesutinka, kad vakcinos yra veiksmingos. Tačiau skepticizmas buvo didelis ir Prancūzijoje (18 proc.); Namibija (16 proc.); Nigerija (16 proc.); ir Peru (15 proc.).
4 pav. Our World in Data. Žmonių pasiskirstymas pasaulyje pagal tai, ar jie sutinka su teiginiu, kad vakcinos yra efektyvios. 2018 m.
Labai svarbu nagrinėti, kodėl skurdžiose šalyse skiepijimas yra mažas (4 pav.). Vakcinos nuo difterijos, kokliušo (kokliušo) ir stabligės yra geras šalies imunizacijos programų stiprumo ženklas, nes reikia kelių skiepų. Visose turtingose šalyse skiepijimo rodikliai viršija 90 proc., o mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse, kur aprėptis yra maža - kai kuriose šalyse mažiau nei 50% vaikų yra skiepijami.
Tačiau diagrama taip pat rodo, kad kai kurios neturtingos šalys, pvz., Burundis, Ruanda ir Bangladešas, pasiekia aukštą aprėpties lygį. Panašiai šalyse, kuriose didelė gyventojų dalis gyvena labai skurdžiai, dažnai, bet ne visada, imunizacijos lygis yra mažesnis, kaip rodo ši diagrama.
5 pav. Our World in Data. Vakcinacija pagal šalies pragyvenimo lygį. 2017 m.
Mes žinome, kad liga, kuri šiuo metu yra kontroliuojama, gali greitai atsinaujinti, nes tai vyko tokiose šalyse kaip Švedija, Japonija ir Australija. Pavyzdžiui, Japonijoje 1974 m. apie 80 proc. japonų vaikų buvo paskiepyti kokliušo (kokliušo) vakciną. Būtent tais metais Japonijoje buvo tik 393 kokliušo atvejai nei viena mirtis nebuvo siejama su kokliušu. Tada imunizacijos rodikliai ėmė mažėti, kol buvo skiepijama tik apie 10 proc. vaikų. 1979 m. Daugiau nei 13 000 žmonių sirgo kokliušu ir 41 mirė. Kai buvo atnaujinta įprasta vakcinacija, ligos skaičius vėl sumažėjo.
Tikimybė, kad vaikas susirgs tymais, vėjaraupiais ar kokliušu, šiandien gali būti gana maža. Tačiau skiepai skirti ne tik tam, kad apsaugotume save ir tik šiuo metu. Jie taip pat saugo mus supančius žmones (kai kurie iš jų gali neturėti galimybės gauti tam tikrų vakcinų dėl savo sveikatos ar dėl kitų priežasčių). Be to, jie saugo ateities vaikų vaikus ir jų vaikus, išlaikydami ligas, kurias jau beveik nugalėjome, kad jos negrįžtų. Kas nutiktų, jei nutrauktume skiepus? Netrukus galime atsidurti kovoje su ligų epidemijomis, kurias manėme įveikėme prieš kelis dešimtmečius.
2.2. Tyrimo rezultatų analizė
Šioje dalyje kalbėsime apie antivakserių judėjimo poveikį visuomenei, žmonių psichologinei būklei. Iš pradžių trumpai apžvelgsime bendrą šio judėjimo poveikį, kalbant apie skirtingas ligas ir jų vakcinavimą, ir tuomet kalbėsime apie covid-19 virusą, jo vakcinos sąmokslo teorijas ir šio viruso antivakserių judėjimo poveikį žmonėms.
Pirmasis virusas yra ŽIV. Šis virusas pasižymi lėta eiga, ilgu latentiniu periodu, išliekančia viruso replikacija ir poveikiu CNS, jis gali plisti lytiniu keliu (per lytinius santykius), parenteriniu keliu (per kraują) ir galimas ŽIV infekcijos perdavimas vaisiui nėštumo metu. Naudojant antiretrovirusinę terapiją, visiška viruso eradikacija nėra galima, tačiau ši terapija mažina mirtingumą, prailgina gyvenimo trukmę ir mažina viruso perdavimo riziką. Tačiau pirmosiomis ŽIV epidemijos dienomis buvo kuriamos sąmokslo teorijos ir gandai, kad šis gydymas yra toksiškas žmonėms. Tai paskatino žmonių abejones antiretrovirusinės terapijos gydymu ir paskatino žmones atsisakyti šio gydymo Pietų Afrikoje, o tai lėmė žmonių mirtingumo išaugimą šia liga. Taigi, galime pamatyti, kad antivakcinacijos judėjimas padidino žmonių mirtingumą nuo ŽIV viruso.
Kalbant apie Ebolos virusą, tai yra sunki, dažnai mirtina liga, kuri yra perduodama tiesioginio kontakto su užsikrėtusių asmenų krauju ar kūno skysčiais metu. Anot antivakserių, Ebolos epidemija buvo apgaulė, pagal juos sveikatos darbuotojai sąmoningai platino Ebolos virusą. Tokios sąmokslo teorijos klaidinga informacija galėjo trukdyti sveikatos priežiūros darbuotojų ir skubios pagalbos teikėjų galimybėms bendrauti su žmonėmis apie protrūkių valdymą ir kontrolės priemones. Tad galime pamatyti, kad antivakseriai daro rimtą poveikį gydymui nuo viruso, protrūkių valdymui, nes dėl antivakserių judėjimo žmonės pradėjo nepasitikėti sveikatos darbuotojais.
Covid — 19 virusas yra aktualiausia problema šiomis dienomis, jis prasidėjo Kinijoje ir pasklido greitai po visą pasaulį. Ne tik susirgimų ir viruso aukų skaičius vis auga, bet ir antivakserių gretos. Dabar yra XXI a. ir žmonės žino, kad egzistuoja sąmokslo teorijos, netikros naujienos, tačiau jiems yra sunku atskirti kur teisinga, kur melaginga informacija. Skleisdami melagienas apie vakcinas tiek realiame gyvenime, tiek socialiniuose tinkluose, antivakseriai kuria moralinę paniką visuomenei. Sklido melaginga informacija, kad Kinijoje buvo masiškai žudomi pacientai, ši žinia paveikė labai daug žmonių ir sukėlė dar didesnę paniką bei nepasitikėjimą medicinos darbuotojais. Dėl antivakserių skleidžiamų sąmokslo teorijų žmonės ima nepasitikėti mokslu bei valdžia, nes vyriausybė ir sveikatos priežiūros specialistai tarsi yra sąmokslo dalis, o jų veiksmai laikomi jų sąmokslo įrodymu. Tai gali turėti įtakos žmonių sveikatos priežiūros poreikiams, pavyzdžiui, ieškant COVID-19 atvejų. Tad antivakseriai kuria ne tik paniką žmonėms, bet ir nepasitikėjimą valdžia.
Toliau kalbant apie Covid-19 virusą, įvairiuose pasaulio kraštuose sklandė labai paplitęs mitas, kad stripriu, koncentruotu alkoholiu galima dezinfekuoti kūną ir sunaikinti virusą. Galime pamatyti, kad antivakseriai aptemdo žmonių protą ir pakenkia jų sveikatai, nes po šios klaidingos informacijos mirė maždaug 800 žmonių, tuo tarpu 5876 buvo paguldyti į ligoninę, o 60 žmonių visiškai apako išgėrus metilo alkoholio, kaip vaisto nuo koronaviruso. Indijoje žmonės socialiniuose tinkluose pamatę, kad „Datura“ sėklos suteikia imunitetą prieš Covid-19, išgėrė alkoholio, pagaminto iš toksinių „Datura“ sėklų ir susirgo 12 žmonių, įskaitant 5 vaikus. Taigi galime pamatyti, kad Covid-19 viruso antivakseriai, kaip ir ŽIV viruso, padarė irgi poveikį žmonių sveikatai bei gyvybėms, dėl melagingos informacijos padidėjo žmonių mirtingumas.
Siaučiant šiuo metu Covid-19 pandemijai, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje išplito daug sąmokslo teorijų. Atsiradus vakcinoms nuo Covid-19 viruso, išplito sąmokslo teorijos ir apie jas. Vieni antivakseriai teigia, kad vakcinomis norima žmones sučipuoti, paslėpti kontrolės įrenginius ir taip kontroliuoti visą žmonių gyvenimą. 2021 metų sausio 14 d. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Naujasis normalumas“ apie visą šių dienų pandemiją ir antivakserių grindžiamumą. Jame yra pasakojama, kad galimai COVID-19 pandemija buvo suplanuota technologijų elitų, nurodinėjančių vyriausybėms globaliu mastu. Taip pat antivakseriai teigia, kad tai yra eksperimentas su žmonėmis, nes vakcinos buvo išrastos per trumpą laiko tarpą. Filme „Naujasis normalumas“ galime pamatyti galimas Covid-19 vakcinos pasekmes, tai yra nevaisingumas, vėžys, anafilaksija (lėta alerginė reakcija, galinti sukelti mirtį).
Toliau kalbant apie Covid-19 viruso sąmokslo teorijas, žmonės platino teoriją, kad medicinėse kaukėse veisiasi kirmėlės, kurios gali sukelti odos ligas, tačiau gydytojai tai vadina psichikos sutrikimu. Tai yra fantazijos, nes iš tiesų tai yra sintetiniai pluoštai, kurie juda dėl elektrostatinio krūvio ar kvėpuojant judančio oro, o ne dėl to, kad jie yra gyvi.
Taigi, kaip matome iš apžvelgtos literatūros, antivakserių poveikis visuomenei yra išties didelis. Antivakcinacijos judėjimas sukėlė daugiau mirčių nuo įvairių virusų, mat žmonės nesiskiepijo nuo ligų. Taip pat žmonės pradėjo nepasitikėti valdžia, medicinos darbuotojais ir, aišku, šis judėjimas kuria moralinę paniką visuomenei.
IŠVADOS
Masinės komunikacijos efektų yra išties daug, tačiau nagrinėjant sąmokslo teorijas, vienas iš svarbiausių efektų — įrėminimo efektas. Dėl šio efekto ne visi žmonės suvokia tą patį, o dėl skirtingo supratimo ir interpretavimo yra kuriamos sąmokslo teorijos.
Sąmokslo teorijos dažniausiai sklinda per socialines medijas ir iš lūpų į lūpas, tačiau ne visi, sužinoję apie vieną ar kitą sąmokslo teoriją, iš karto ja pradeda tikėti. Sąmokslo teorijomis gali patikėti bet kas, tai nepriklauso nuo lyties, amžiaus, rasės, išsilavinimo bei pajamų. Šių teorijų atsiradimui įtakos nedarė pasauliui svarbūs įvykiai, kaip dažnai yra manoma, jos egzistavo nuo pat seniausių laikų ir mažesnė dalis žmonių tikėjo ir dalinosi jomis, taip jos neišnyko iki šių dienų.
Antivakcinacija — sąmokslo teorija, kuri yra paplitusi nuo vakcinų išradimo ir yra labai populiari šiomis dienomis, siaučiant Covid-19 virusui. Šią sąmokslo teoriją, antivakcinacijos šalininkai argumentuoja skirtingais būdais. Yra teigiama, kad vakcinos sukelia autizmą, įvairias komplikacijas, su vakcinomis įdiegiami kontrolės įrenginiai. Antivakcinacijos judėjimas daro didelį poveikį žmonių sveikatai, nes dėl jo žmonės nesiskiepija ir neatsiranda „bandos imunitetas“, nuslopintos ligos gali vėl paplisti, o naujai atsiradusios nevaržomai išplisti. Taip pat šis judėjimas kuria moralinę paniką visuomenei, žmonės pradeda nepasitikėti valdžia.
Melagienų ir sąmokslo teorijų problemą sprendžia medijų informacinis raštingumas — jis nurodo kryptį, kaip patikrinti, vertinti, atrinkti ir tinkamai naudoti informaciją. Tikrinant informaciją svarbiausia įvertinti šaltinio patikimumą: kokiame kontekste (knygoje, puslapyje, laikraštyje) informacija yra pateikiama ir ar juo verta pasitikėti. Taip pat nepamirškite daugiau pasidomėti apie autorių: ar jis yra savo srities profesionalas, kokia yra jo reputacija . Taip pat svarbu savęs klausti klausimų: ar ši informacija yra nukreipta prieš tam tikrą grupę, kokiam tikslui ji yra sukurta, kada ji buvo pateikta, ar nėra pasenusi. Tik aplinkoje, kurioje žmonės turi kritinį mąstymą ir tikrina informaciją, galime apsaugoti save ir kitus nuo melagienų bei sąmokslo teorijų.
Komentarai
Rašyti komentarą